Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Žemaičių Kalvarija (seniau – Gardai) paminėta 1253 m. kaip kuršių gyvenvietė su pilimi, alkaviete ir kapinynu. Miestelis yra išsaugojęs IX–XIII a. būdingą kelių ir gatvių tinklą, nemažai archeologijos, architektūros, dailės, sakralinių bei kitų kultūros paveldo ir gamtos vertybių. Miestelio reljefas išties įspūdingas. XVII a. 4-ajame dešimtmetyje vyskupas Jurgis Tiškevičius įsteigė pirmąjį LDK Kristaus kančios kelią (kalvarijas) su 19 koplyčių, pastatė Marijai skirtą bažnyčią ir viską pavedė vienuoliams dominikonams. Greitai susiklostė savitos kasmet liepos pirmąjį dešimtadienį vykstančių kelionių į atlaidus (vadinamus Didžiąja kalvarija) tradicijos bei Žemaičių Kalvarijos kalnų apeiginiai papročiai. Katalikiška šventovė išgarsėjo, o miesteliui prigijo Kalvarijos vardas. Dominikonai nuo 1644 m. turėjo mokyklą, kuri XIX a. pr. buvo pertvarkyta į gimnaziją. Joje mokėsi Simonas Daukantas, Motiejus Valančius ir kiti Žemaitijos šviesuoliai. Žemaičių Kalvarijoje yra poeto Vytauto Mačernio muziejus, seniūnijos administracija, biblioteka, parduotuvių, kavinė, autobusų stotelė. Miestelyje gyvena apie 800 gyventojų.

Žemaičių Kalvarija